LtIEngIDeIRu
Apie mus |Paslaugos |Klauskite |Kontaktai |Reljefinė skulptūra |Freska
Freska
 
Freskų tipai

freskaFreska - yra bet kuris iš kelių susijusių sieninės tapybos tipų, atliekamas ant sienų ar lubų tinko. Žodis „freska“ kilęs iš itališko žodžio affresco [affres:ko], kuris kilęs iš lotyniško žodžio švieži. Šiuo metu dauguma tapybos darbų, atliktų ant sienos ar lubų, klaidingai vadinami frekomis, nors ir tapyti ant sausos sienos ir su sintetiniais dažais bei pigmentais.
Dauguma freskų sukurta Renesanso bei kitais ankstyvaisiais laikotarpiais.

„Al fresco“ (šviežia) freskos techniką sudaro tapyba grynu arba kalkiniu vandeniu skiestais pigmentais ant šviežio kalkių skiedinio ar gipsinio tinko. Dėl cheminės gipso sudėties, papildomo rišiklio nereikia, nes pigmentą sumaišius su vandeniu, jis įsigeria į gipsą ir ten reaguojant su oru sudžiūsta kartu su tinku. Tokiu būdu atliktos freskos yra labai ilgaamžės, tačiau neryškių spalvų. Vienas pirmųjų post-klasikinio laikotarpio dailininkų, naudojusių šią techniką, buvo Izaokas Meistras iš Aukštutinės Bazilikos Saint Francis Asyžiuje.

secco freska„Secco“ (sausa) tapyba yra tapoma ant sauso tinko ir jai atlikti jau reikia rišamosios medžiagos, tokios kaip kiaušinis (tempera), aliejus arba klijai, kad pigmentas susirištų su siena.
Tikroji freska, atlikta ant šlapio tinko, yra žymiai patvaresnė už sausuoju būdu nutapytą, tačiau ne visas spalvas įmanoma išgauti, o didžiausia problema buvo su melsvais tonais, kurios taip reikėjo dangui bei mantijoms, todėl atlikus darbą ant šlapio tinko, vėliau, jam išdžiuvus, būdavo užtapoma jau ant sauso tinko, bei pripiešiamos trūkstamos smulkios detalės. Tapybai ant sauso tinko reikėdavo pašiaušti tapomą paviršių, o freskai jis turėdavo būti lygus.

Šiuolaikinių, modernių analizavimo metodų dėka, pavyko išsiaiškinti, kad net pradžios Italijos renesanso dailininkai gana dažnai tapė ant sauso tinko, siekdami panaudoti kuo daugiau ir įvairesnių pigmentų. Gerai užtvirtinus dažus, net ir ant sauso tinko nutapyti darbai, gali išsilaikyti labai ilgai, tačiau drėgmės jie bijo žymiai labiau nei freskos.

mezzo freskaMezzo freska, nutapyta ant beveik išdžiuvusio tinko. Tuomet pigmentas tik šiek tiek prasiskverbia į tinką. Šešiolikto amžiaus pabaigoje ši technika praktiškai pakeitė secco ir buvo naudojama tokių dailininkų, kaip Gianbattista Tiepolo arba Michelangelo Buanarroti.

Secco technika turi tris privalumus- ji greitesnė, galima taisyti klaidas ir spalvos džiūdamos mažiau pasikeičia.

Prieš tapant freską, visas numatytas jos plotas būdavo padengiamas pasluoksniu, vadinamu arriccio, ir paliekamas kelioms dienoms išdžiūti. Daugelis dailininkų ant šio paviršiaus piešdavosi eskizus, nes vėliau jis nebus matomas. Piešimui būdavo naudojamas raudonas pigmentas, vadinamas sinopia, o ir visas piešinys taip pat buvo vadinamas sinopia . Vėliau atsirado ir kitokie piešinio perkėlimo nuo popieriaus ant sienos būdai.Ant sienos būdavo pažymimos pagrindinių krypčių linijos, o vėliau, suodžių maišelio pagalba, buvo pažymimi svarbiausi piešinio taškai. Jei būdavo tapoma ant senos freskos, tai sienos paviršių pašiaušdavo. Tapymo dieną, plonesniu ir lygesniu sluoksniu (intonaco)
būdavo užtepamas toks plotas, kokį būdavo tikimąsi per tą dieną ištapyti. Kartais tai būdavo tam tikra figūra ar fragmentas, bet dažniausiai pradėdavo nuo viršutinės kompozicijos dalies. Šis plotas vadindavosi „giornata“ – dienos darbas, ir didelėje freskoje dažnai yra matomos siūlės, kurios skiria skirtingų dienų darbus.

Freskos kūrimą apsunkina gipsinio tinko sluoksnio džiuvimo laikas. Tinkas išdžiūsta per dvylika valandų. Idealu, jei dailininkas pradeda darbą praėjus valandai nuo sluoksnio uždėjimo ir baigia likus dviem valandom iki visiško išdžiuvimo. Darbui lieka septynios-devynios valandos. Kai tik išdžiūsta „giornata“, freskos tapyti nebegalima, o likęs neužtapytas „intonaco“ turėdavo būti pašalintas įrankiais iki kitos dienos darbo pradžios. Jei buvo padaryta klaidų, reikdavo nuimti visą tos vietos „intonaco“, arba vėliau užtapyti „secco“.

Sienos dydžio freskoje gali būti dešimt – dvidešimt, o kartais ir daugiau „giornate“, arba atskirų gipsinio tinko sričių. Po daugelio metų, šis anksčiau beveik nematomas „giornate“ sluoksnis tapo matomas, o kartais įžiūrimas net nuo žemės. Tarpai tarp „giornate“ dažnai būdavo užpildomi „secco“, kuri bėgant metams nubyrėjo.

   Atgal
 
Svetainės medis mail